Temos Archyvai: STRAIPSNIAI

Apie dėkingumą

Dažnai pokyčiams pradėti laukiame tinkamos datos ar įvykio: pirmadienio, naujo mėnesio, algos, diplomo, ……. (įrašykite savo). Ir belaukdami praleidžiame progas, nepritaikome tai, ką jau žinome, neišbandome net lengvų, naujų veiksmų, apgaudinėdami save jog reikia „geriau pasiruošti“, o vėliau pamirštame arba nusiviliame savimi, nes dar mėnuo praėjo, bet niekas nepasikeitė.

Šiandien siūlome nelaukti nei kito pirmadienio, nei naujo mėnesio. Jus kviečiame išbandyti  dėkingumą. Neapsigaukite šios užduoties tariamu lengvumu, dėkingumo pajautimas galingas įrankis į asmeninį džiaugsmą. Tam, kad būtų lengviau – paruošėme “paruoštuką“, kurį galite atsisiųsti. Užtrūksite neilgiau nei 5 minutes, pažadame. Vienintelė sąlyga praktikuoti bent vieną mėnesį.

 http://www.menopsichologijoscentras.lt/wp-content/uploads/2020/08/esu_dekinga.pdf

 http://www.menopsichologijoscentras.lt/wp-content/uploads/2020/08/esu_dekingas.pdf

Dienos pabaigoje, kai jau bus tylu ir ramu, vietoj išmaniųjų glostymo, pasiimkite mūsų paruoštą dėkingumo lapą bei rašymo priemonę ir rimtai pagalvokite už kokią dienos akimirką esate šiandien dėkingas. Svarbu, kad dėkingumo jausmas atrastų vietą Jūsų širdy. Lai tai bus kažkokia smulkmena, tarkim palengvėjimas, kurį pajutote, kai debesis užstojo kaitrią saulę. Gal pagaliau sužydėjęs gėlės žiedas. Skani vakarienė. Jaukus laikas kartu su artimaisiais. Bet kas, kas padovanojo Jums nors trumpiausią laimės akimirką. Tada ant vieno spindulio užrašykite  už ką, šiandien JAUČIATE dėkingumą.

Nesakome, kad tai stebuklingai išspręs visas Jūsų gyvenimo problemas, bet sąmoningai atliekant šią užduotį visą mėnesį, netik turėsite rašytinį įrodymą, kad Jūsų gyvenimas tikrai nėra vien juodom spalvom nudažytas. Išugdysite įprotį dažniau pastebėti  gražias akimirkas bei vertinti jas. Perkeliant dėmesį nuo trūkumo (ko dar trūksta iki pilnos laimės) į tai, ką jau turiu, kas kelia  man laimės, džiaugsmo, dėkingumo jausmus, bus lengviau išlaikyti pozityvumą dienos eigoje. Galu gale tikrai nieko neprarandate pabandę, o pabandę, pažadame, kad tikrai atrasite…

Su dėkingumu, kad esate su mumis,
Meno psichologijos centro komanda

Dailė, kaip terapija

Svetlana Bliudžienė, meno terapijos praktikė

Nors oficialiai Lietuvoje dailės terapijos specialybė atsirado visai neseniai, pasaulyje jos atsiradimas sėjamas su 1938 m. A.Hillo (Didžiosios Britanijos gydytojas) pirmą kartą pavartotu “art therapy“ terminu. Tačiau istorinės prielaidos šio mokslo atsiradimui, jo užuomazgos, lydėjo žmoniją nuo senovės laikų. Gerai žinomi Antikos išminčiai Platonas, Pitagoras meną (muziką, dailę, šokį, literatūrą ir kt.) laikė gydymo priemonėmis, nes jau tada buvo aišku, kad fizinė sveikata neatsiejama nuo psichologinės žmogaus gerovės.  Spontaniškas, laisvas nuo kritinio vertinimo, kūrybinis procesas suteikia žmogui stiprų pasitenkinimo jausmą. Būtent, dėl paties kūrybos proceso, o ne galutinio rezultato, tokio kaip gražus paveikslas,  organizuojama veikla leidžia kuriančiam žmogui atskleisti savo unikalumą, išreikšti susikaupusias emocijas, pamatyti vidinius konfliktus, atrasti savo resursus, situacijų sprendimo būdus, atsikratyti emocinės įtampos.

Vaikai galėtų būti mūsų mokytojais, bandant vėl išmokti piešti tam, kad patirtumėme malonumą nuo piešimo proceso. Mūsų mažyliams yra visiškai natūralu pasičiupus pieštuką pradėti braižyti įvairias linijas. Taip jie tyrinėja pasaulį, atranda ir suvokia, kad gali kažką keisti savo erdvėje, tarkim baltame lape, nubrėžti ryškią liniją, vėliau pavaizduoti tai, kas jiems yra svarbu. Mažųjų noras kurti, piešti yra akivaizdus – padėkite vaikams pasiekiamoje vietoje piešimo priemones ir jie būtinai juos išbandys. Tiesa, dabar pradeda ryškėti labai liūdna tendencija – net mažučiai 3 m. vaikai vis dažniau bijo piešti, nes „nemoka“. Suaugusių žmonių orientacija į rezultatą žlugdo jaunųjų tyrinėtojų pasitikėjimą savo jėgomis, todėl turėtumėme vengti kritikos ir reikalavimo nupiešti „normalų namą“, pasakymų, kad „žalių saulių nebūna“, lyginimų – „o tavo sesė jau mokėjo gražų piešinį nupiešti“, bei vertinimų „kas čia per nesąmonė“, „kokią čia keverzonę nupiešei, tik veltui priemones sugadinai…“ Būtent, taip užauginti vaikai, atėję į dailės terapiją iš karto išpyškina, kad „Aš tai nemoku piešti“.  Ir tai yra dar viena dovana, kurią gauna mūsų klientai. Po dailės terapijos užsiėmimų, beveik visi atsikrato balto lapo baimės, įsitikina savo kūrybiniu potencialu, savo galiomis pavaizduoti, perteikti tai, kas yra svarbu. Dažnai tenka girdėti, kad jie ir už terapinio proceso ribų, pradeda galvoti vaizdiniais. Pavyzdžiui, susidūrus su sunkesne emocija kasdienybėje pradedama galvoti, kaip ir ką norėtųsi nupiešti. Toks minčių nukreipimas, ne tik sumažina įtampą, bet ir suteikia žmogui pasitikėjimo savimi jausmą. Net tokioje situacijoje, kai nieko neįmanoma pakeisti, žmogus gali bent jau pavaizduoti savo jausmus, nupiešti tai ko trūksta, ko norisi ir per tai susigrąžinti sau save.

Ką galėtumėte veikti namuose, kad pajaustumėte gydomąją dailės galią?

  • Leiskite sau ir savo vaikams piešti, lipdyti nesiekiant jokio galutinio rezultato. Kartais pyktis išpieštas ant lapo kreivomis linijomis, kuris vėliau suplėšomas ir išmetamas į šiukšlių dėžę – turės žymiai daugiau naudos nei standartiškai gražus piešinys, įrėmintas bei pakabintas ant sienos.
  • Spalvų maišymas ant popieriaus, kurį taip mėgsta vaikai ir taip nepatinka suaugusiems, ne tik suteiks vaikams žinių bei asmeninių atradimų apie tai, kaip atsiranda atspalviai, bet ir leis vaikui išreikšti savo jausmus, kurių kartais būna tiesiog per daug. Jei esate šalia, vėliau galėsite paklausti „kokia buvo spalvos nuotaika?“. Tokiu būdu piešinys taps Jūsų pokalbio apie tai kas svarbu, pradžia.
    Jei vaikui sunku pasakoti savo išgyvenimus, pasiūlykite sukurti pasaką pagal tą paveikslą, kurį jis nupiešė. Galite net užrašyti vaiko pasakojimą, taip pademonstruodami savo vaikui, kad jo pasakojimas, jausmai ir išgyvenimai, yra labai svarbūs ir reikšmingi.
  • Nekritikuokite vaikų spontaniškos kūrybos, net jei tai paprastoji keverzonė. Pasakykite, kad vertinate vaiko pastangas, nes „kiek daug įvairių linijų tau pavyko nupiešti!“ arba „spalvos, kurias panaudojai, labai ryškios“. Visada galima atrasti tai, kas Jums patiks.
    Pasirūpinkite tokia aplinka, kurioje vaikas jaustųsi laisvas savo kūryboje. Aprenkite jį rūbais, kuriuos galima ištepti. Sukurkite kūrybos kampelį, kuriame nebaisu ištepti stalo. Didelė klijuotė ne tik apsaugos jūsų namus, tausos jūsų nervų sistemą, bet ir padės greitai paruošti ir sutvarkyti kambarį po kūrybos proceso.
  • Skirkite laiko savo asmeninei kūrybai. Tada, kai niekas jums netrukdys. Kai galėsite pati išsirinkti norimą spalvą ir piešti su ja taip ilgai, kiek Jums reikės. Augindama savo mažylius piešdavau, kai vaikai miegojo, nes tada galėjau skirti laiko sau. Jei atliepdavau šį savo poreikį, jaučiausi žymiai geriau, buvau kantresnė ir ramesnė įtemptose situacijose.
  • Išbandykite įvairias dailės priemones: pieštukus, anglį, sausą pastelę, aliejines beivaškines kreideles, akvarelę, guašą ir t.t. Taip pat ir įvairaus dydžio bei spalvų popierių. Kiekviena priemonė suteiks Jums vis kitokį patyrimą. Su laiku suprasite, kuo mėgstate piešti, kai jums liūdna arba kai pykstate. Ir atvirkščiai, pagal tai su kuo norite piešti šią akimirką, galėsite suprasti savo jausmus.
  • Nors piešinių diagnostinis potencialas yra didžiulis, venkite nustatinėti diagnozes sau ar savo mažyliui savarankiškai. Šiais laikais apstu informacijos, ką kokia spalva, forma, linija reiškia. Tačiau jos turinys ne visada būna korektiškas. Teko raminti ne vieną mamą, kuriai kilo nerimas dėl to, kad vaikutis mėgsta juodą spalvą. Iki tam tikro amžiaus tai yra normalu, nes tarp juodo dažo ir balto popieriaus spalvų yra ryškiausias kontrastas. O gal šiuo metu vaiko mėgstamas žaislas yra juodos spalvos (meškutė, mašinytė ar kt.) ir per spalvą vaikas tiesiog bando perteikti tai, kas jam svarbu? Jei Jums labai neramu dėl vaiko ar savo pačios piešinių, geriau atraskite savo mieste dailės terapeutą arba psichologą, taikantį dailės terapijos metodus, su kuriuo galėsite juos aptarti ir išgirsite specialisto nuomonę.

Nepaisant tariamo proceso lengvumo dailės terapija puikiai veikia kaip psichologinė pagalba, ugdomoji-lavinamoji veikla, papildančioji terapija esant somatiniams susirgimams, streso bei įtampos –amžinų XXI amžiaus palydovų – mažinimui. Dailės terapija leidžia pamėgti patį procesą, sąmoningai išgyventi šias akimirkas kūryboje, o per tai priimti ir savo gyvenimą. Priimti save. Įgalinti save. Net jei kol kas galiu nubrėžti tik ryškią liniją baltame lape, aš jau galiu keisti(s)…